Čia ežeras banguoja,
Aplink žalia gamta.
Balta lyg karalienė –
Rėkyvos mokykla.
Seniau čia buvo dvaras –
Dabar mūs mokykla.
Galbūt ji ir mažytė,
Bet mums labai miela.
    Priedainis:
         Mums ramybę neša –
         Ežero dvasia.
         Gilią šviesią mintį –
         Pievų žaluma.
Čia ežeras banguoja,
Aplink žalia gamta.
Balta lyg karalienė –
Rėkyvos mokykla.
Kiekvieną pasitinka
Ištiesusi rankas.
Lyg motina sušildo
Savam glėby tave.
     Priedainis.

Žodžiai – J. Nutautytės (9 klasė) ir R. Dailidos (7b klasė)
Muzika – grupės „Vairas“
2004 m.


Progimnazijos vėliava



Progimnazijos simbolis


Ir kas pavasarį
Virš žalio apdaro mokyklos
Vėl suks ratus iš tolių namo grįžęs gandras.
Senam lizde vėl perins savo gandriukus.
Tarsi sakydamas, kad mokykla čia buvo
Ir ilgai dar bus.

(V. Stelingienė)


Gyvename laukimu
,,Pavasaris keliauja per žemę. Jis jaučiamas kiekviename pumpure, gležnoje žolėje, kažkur aukštai tvyro vaiskiame ore. Tai jis – nenuorama - priverčia nusišypsoti žmones. Tai jis į dangaus platybes išvilioja gandrus. Kaip nuostabu, kad yra tokia vieta, kurioje gandrai gali jaustis saugūs ir dovanoti džiaugsmą kitiems. Ta vieta – tai mūsų Rėkyvos pagrindinė mokykla’’ (Sonata, 8 klasės moksleivė).
Gimtinė svarbi ne tik žmogui, bet ir gandrui. Šis paukštis – mūsų mokyklos ištikimybės ir pastovumo simbolis. Kiekvieną pavasarį tiek mokytojai, tiek vaikai su nerimu laukiame, kada pasirodys gandras – „gaspadorius”. Jau tapo tradicija, kuris pirmasis pamato ilgakojį, skuba pranešti visai mokyklai. Kiek jaudulio ir malonaus šurmulio pasklinda aplinkui ! To neįmanoma nusakyti žodžiais... Visi tikime, kad gandrai niekad nepaliks savo gimtinės ir mūsų.
Norėčiau pasiūlyti moksleivių kūrybą apie gandrus.

Lietuvių kalbos mokytoja Liudvika Kelpšienė


Pavasario vaizdai
Kai medis tuščias, kai nuogom šakom
Jis bando prisiminti žalią spalvą,
Ir paukščio čiulbesį išgirst mėgina –
Aš nutylu ir mano akyse –
Pavasario vaizdai atgyja.
Ar man pasivaideno ar tikrai ?
Tas paukštis –
Virš mūs mokyklos stogo taip lėtai
Į savo gimtą lizdą grįžo?
Ir vėl aš nutylu ir mano akyse –
Pavasario vaizdai su gandro atvaizdu atgyja.

Lina , 8 klasė


Gandro kelias
 Jau pavasaris...
Ir Velykos praėjo seniai.
Bet kodėl taip užtruko ilgai -
Mūs seni ilgakojai gandrai?
Laukia gandro sugrįžtant vaikai.
Štai ir jis ! Ar matai?!
Pasiliks neilgai, kaip žinai,
Bet sugrįš kitąmet... amžinai amžinai...

Ieva , 8 klasė

Abu gandrai dalijasi įspūdžiais – kaip išsiilgo saviškės žemės... Kleketuoja snapu it raudonom žirklėm karpo orą. Ir jaučia padūmavusius mokyklos medžius.
Gandrų lizde laukiama svarbių permainų, kurie ilgam juos pririš prie namų...

Sonata , 8 klasė
 
Vakarėja... Dar dieną skaisčiai švietusi pavasario saulė, dabar lyg pavargusi, lėtai leidžiasi ant tyvuliuojančio ežero... Aplinkui tylu, ramu... Tolumoje girdėti krykštaujančių žuvėdrų balsai... Raudonas dangus tarsi susiliedamas kartu su saule leidžiasi į tamsaus ežero gelmes...
Atrodo, kad esu vienintelė čia gyva būtybė, kuri stebi pavargusią po ilgos pavasario dienos gamtą. Žvelgiu į dangų. Aukštai matyti plasnojant paukštį. Savo dideliais ir plačiais sparnais taip lengvai ir laisvai jis nardo po rausvą padangę. Tai gandras, kasmet sugrįžtantis prie ežero, nes čia jo gimtasis lizdas. Stebiu, kaip lėtai suskleidęs sparnus, leidžiasi ant tvirtos medžio šakos, snape laikydamas keletą plonų šapelių, kuriomis taisys lizdą. Vakaras jam nė motais... Mane žavi toks gandro atkaklumas ir darbštumas.
Nepastebėjau, kaip dar labiau sutemo, o didysis paukštis pradingo kažkur raudono dangaus horizonte...

Gendra , 10 klasė
 
Kaip norėčiau pakelti akis –
Pažiūrėti į švytintį dangų,
Kuriame kaip bekraštė naktis –
Visą dangų apglėbiantis gandras.
 
Sparno mostu užbūręs visus,
Skrieja jis išdidus...
Ir nutūpęs ant savojo lizdo,
Kloja patalą minkštą.
 
Ir sugrįžta mokyklon kasmet čia gandrai,
Ir didingais sparnais vėl mojuoja.
Ir nerimsta gandrų klegesys
Visuomet lyg melodiją savą jie groja.
 
Nuplasnojo gandrai paskui vėją
Ir išnyko pilkoj tolumoj.
Su savim jie išsinešė gėlę,
Sužydėjusią pievoj žalioj.
 
Su savim jie išsinešė rūką,
Gaivią rasą, padanges žydras –
Jie išskrido tolyn paskui pūką,
Baltą pūką, pienės gelsvos.
 
Nors išskrido jau jie,
Bet paliko lizdai,
Laukiantys jų,
Kad sugrįžtų čia vėl.

Eglė, 10 klasė


Nieko mat nėr už tėvus ir gimtąjį kraštą mielesnio (Homeras)
...Mėgstu vaikščioti ežero pakrante, stebėti tyrą, perregimą vandenį. Patinka žiūrėti į jo ramias bangas. Kai jos nurimusios, galiu matyti viską: skaičiuoti ant dugno akmenėlius, grožėtis plaukiojančiomis žuvytėmis. Dažnai čia sustoju ir klausausi vakaro tylos. Aplinkui taip gera... Šiltas vėjas paliečia skruostus, kedena plaukus ir ... dingsta...Saugiai jaučiuosi čia, savo gimtinėje – Rėkyvoje, nes dar nežinau, ką reiškia gyventi svetur.
Mano gimtinė – tai nedidelis senas ąžuolas, tvirtai įaugęs ant ežero kranto, kurio storos tvirtos šaknys – mūsų proseneliai, suaižėjęs kamienas – seneliai, o medžio šakos ir lapai – tai mūsų tėvai ir mes patys. Tas ąžuolas vis dar žaliuoja ir auga platyn.
Aš jaučiu, kad ateis diena ir paliksiu savo namus – išsivešiu dalelę gimtinės šilumos ir būtinai mažą gilę nuo senojo ąžuolo...Ir privalėsiu sugrįžti, nes tėvų namai liktų pilki ir tušti, kaip ąžuolas be savo gilių. Kad ir kaip man būtų gera svetur, tėvų namai – vaikystės prisiminimų šalis, ji mūsų tikslas, kaip ir Ikarui, kuris vardan Tėvynės paaukojo savo gyvybę. Koks begalinis buvo jo troškimas pasiekti namus, ir kaip jam brangiai tai kainavo...Jis žuvo, tačiau širdyje liepsnojo noras grįžti ten, kur gyveno jo seneliai, tėvai, kur gimė jis pats. Bet jis savo gilės neparnešė, ta gilė – gimtinė – liko giliai širdyje.
Gaila, tačiau taip atsitinka labai dažnai...

Eglė , 10 klasė.